2016 07 06 – Ukrainiečių vaikai 7-osios rinktinės jaunųjų šaulių stovyklose (visos stovyklos nuotraukos)

Paskelbta: 2016 July 6

Ukrainos vaikų dalyvavimas LDK Kęstučio 7-osios rinktinės organizuojamose stovyklose tampa tradicija

Birželio mėnesį gausus Ukrainos vaikų būrys svečiavosi Tauragės rajone. Tauragės ir Ukrainos Ternopilio savivaldybės jau kelinti metai glaudžiai bendradarbiauja. Kaip ir kasmet, jaunimą „globoti“ priėmė LDK Kęstučio 7-oji rinktinė, vadovaujama ats. mjr. Kęstučio Baužos. Šios vasaros birželio mėnesį jaunųjų šaulių stovyklose buvo apgyvendinti beveik šešiasdešimt 10 – 16 metų Ukrainos vaikų ir 9 juos lydintys suaugę asmenys. Dvi delegacijos iš Ukrainos (45 asmenys), pakviestos Tauragės rajono savivaldybės, turėjo galimybę susipažinti artimiau su Tauragės apskrities vietovėmis ir kultūra. Jaunimas dalyvavo pažintinėse išvykose po Tauragės, Šilalės, Pagėgių ir Jurbarko kraštą, tad minėti rajonai nuoširdžiai prisidėjo prie šilto svečių priėmimo Lietuvoje. Jie teikė finansinę paramą organizuojamoms veikloms ir ukrainiečių maitinimui. Taipogi finansinę paramą teikė ir Lietuvos krašto apsaugos ministerija, sudarydama sąlygas šiems vaikams apsistoti jaunųjų šaulių stovyklose. Svečius kelionėse lydėjo ir kitas papildomas užimtumo veiklas organizavo šaulės ir pedagogės Eglė Ramanauskaitė, Nomeda Vykertienė ir Marina Cariova.

Skautiška Ukrainiečių delegacija (Kijevas, Doneckas, Charkovas, Žytomyras), atsiųsta iš Vilniaus (18 asmenų) buvo daugiau integruota į stovyklos gyvenimą ir mokėsi kariškų bei pilietinių manierų, t.y. žygiavo, vystė rikiuotės įgūdžius, kūrė ukrainietiškas skanduotes, šaudė lazerinėje šaudykloje bei žaidė dažasvydį, vykdė kitas vadų užduotis ir pramogavo su lietuvių vaikais laisvalaikio metu. Šiam užsienietiškam būriui tiesiog nepriekaištingai vadovavo jaunųjų šaulių būrelio vadovas Laurynas Kryžauskas. Jam talkininkavo jaunasis šaulys Kristijonas Kurlinkus.

Vienai delegacijai (Ternopilis, Luhanskas) pasisekė pamatyti Baltijos jūrą ir pasimėgauti maudynėmis. Palangoje vaikų rankutes kaišioti į pinigines viliojo šaltų geriamų šerbetų margumynas, kurių nei vienas iki šiol nebuvo matęs ir ragavęs. Brangu, bet skanu ir verta dėl vėlesnės spalvingos liežuvių fotosesijos. Grįžtant, autobuse ausys linko kramsnojant nacionalinius čipsus, t.y. skrudintą duoną su česnaku. Vakarais ukrainiečiai bendravo, žaidė žaidimus kartu su jaunaisiais šauliukais bei pademonstravo vieni kitiems savo šalies kultūrinę ir pramoginę programą. Stovyklos vadovus stebino ir žavėjo lietuvių vaikų išreikštas ukrainiečiams palaikymas, kuomet 160 jaunųjų stovyklautojų rankų jūra mosavo į taktą, užsieniečiams ant scenos atliekant šiuo laikotarpiu garsią jų šalyje dainą „Ukraina – ce ja, Ukraina – ce ty, Ukraina – ce my, Ukraina…“

Atsisveikinimas su išvykstančiais namo vaikais visuomet skausmingas ir jautrus. Kiekvieną kartą įvyksta prisirišimas ir sunkus išsiskyrimas, dažnai lydimas ašarų. Ukrainos vaikai išvyksta iš Lietuvos su stipriais įspūdžiais ir intensyviomis emocijomis. Lietuviai ir ukrainiečiai dalijasi kontaktais, tikisi dar kada nors susitikti. Mažasis Nikita keliauja į autobusą panarinęs galvą „Nenoriu iš čia išvažiuoti“. Atsisveikinantys vaikai dovanoja vieni kitiems ir suaugusiems savo asmeninius daiktus – apyrankes, lėlytes – „motinėles saugotojas“, surištas iš skudurėlių, kurias simboliškai vaikai pagamina patys arba jų mamos įdeda šiems į kelionę, kad viskas joje sektųsi. Mokytoja Vera kviečia atvykti į Luhanską. Sako, jog nebereikia bijoti. „Visi, net mano giminės bijo ten atvykti, bet ten jau ramiau, nebėra pavojinga, kaip buvo 2014 metais, kai teko slapstytis ir galiausiai bėgti bei glaustis pas gimines. Tas metas jau praėjo. Mes grįžome ir tiesiog toliau gyvename“, – pasakoja mokytojos Vera ir Antanina, kurios dėsto ukrainiečių kalbą ir turėdamos aukščiausią pedagoginę kvalifikaciją uždirba 100 eurų per mėnesį. „Finansiškai mums sunku gyventi“, – dalinasi jos mintimis, – „Pas mus kainos mažesnės, bet atmetus mokesčius, mums lieka mažiau, nei jums – lietuviams. Mums pas jus viskas pernelyg brangu. Džiaugiuosi, kad jūs turite gražias nacionalines tradicijas, švenčiate įvairias nacionalines šventes, kad ir Nepriklausomybės dieną. Mes, Luhansko regione neturime ryškios savo etninės kultūros – nei rusiškos, nei ukrainietiškos. Turime tris šventes – Naujus metus, Velykas ir Kalėdas. Mūsų didelėje mokykloje dauguma ukrainiečių kalba rusiškai. Ne visi ryžtasi pasipuošti “Vyšivankomis” (nacionalinis rūbas – nėriniuoti baltinukai (kiekviena šeima turi savo specifinį raštą)). Daugelis neturi ukrainietiškos savimonės, kiti bijo pasekmių”. Ukrainiečių vaikai tikisi kada nors tapti Europos Sąjungos piliečiais, tačiau bendraudami vienas kito svajones pašiepia: „Tu jau būsi labai senas arba to galbūt sulauks tavo anūkai“.

Neaišku kada lengvai galėsime vieni pas kitus lankytis… Internetas suteikia mums viltį palaikyti ryšį.

Šaulė, psichologė Eglė Ramanauskaitė

…netrukus bus įkeltas video….