2017 08 26 – In memoriam Petras Gervylius (1925 04 07 – 2017 08 26)

Paskelbta: 2017 August 31

In memoriam

Petras Gervylius 1925 04 07 – 2017 08 26

Gyvenimas – tik trapus mirksnis, ir visai nesvarbu, kiek metų būdamas Tu iš šios žemės išėjai. Svarbu visai kas kita: kaip Tu joje gyvenai, kokį pėdsaką įspaudei į savo gyvenimo pamatą. Rugpjūčio 26 d. netikėtai atskriejo liūdna žinia – mirė garbės šaulys Petras Gervylius.

Iš mūsų tarpo išėjo dar vienas skaudžios XX a. vidurio istorijos liudininkas. Petras Gervylius gimė 1925 m. balandžio 7 d. Mikutaičių k., Jurbarko valsčiuje. 1932-1939 m. mokėsi Žindaičių pradžios mokykloje, 1939-1944 m. – Jurbarko gimnazijoje.

Dar besimokydamas gimnazijoje patyrė visą sovietinės tikrovės pragarą: jo akivaizdoje 1940 m. spalio mėn. buvo suimti ir Rusijos lageriuose nukankinti penki bendraklasiai, 1941 m. birželio 14-ąją matė vežimais ir sunkvežimiais į tremtį gabenamus savo mokytojus, bendraklasius, kaimynus, kurių tik maža dalelė tesugrįžo.

Patyrė vokiečių okupacijos netektis, kai jau pirmosiomis karo savaitėmis buvo žudomi žydų tautybės bendraklasiai, gerai pažįstami prekybininkai, amatininkai.

Istorijos įvykiai, laisvės troškimas skatino ir pačiam įsijungti į Lietuvos laisvės gynėjų gretas. Tokiu pavyzdžiu jaunuoliui tapo ir buvęs gimnazijos mokytojas, antinacistas, Lietuvos laisvės armijos narys pusbrolis Petras Paulaitis, kuris tvirtai tikėjo Lietuvos laisvės pergale.

Tad, vos tik prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, 1944 m. P. Gervylius ėmė ruoštis pasipriešinimui. Siekiai buvo dideli, bet jėgų santykis – ne laisvės gynėjų pusėje.

P. Paulaitis suformavo Lietuvos laisvės gynėjų būrius Jurbarke, Skirsnemunėje, Girdžiuose. Kovotojai sudarė vadinamuosius penketukus. P. Gervyliaus penketukui vadovavo vertimiškis Antanas Švedas.

Kovotojai rašė ir platino atsišaukimus, kaupė ginklus. Veikė drąsiai, nes jautė visapusišką aplinkinių gyventojų palaikymą. Niekas nenorėjo tarnauti priešo armijoje, siekė savo krašto išlaisvinimo.

Gervylių sodyboje, Mikutaičių kaime, rinkdavosi partizanų būrių vadai. Tačiau 1945 m. per Kalėdas užsidegė kluonas, kuriame buvo įrengta slėptuvė, o greta esančioje malkinėje – ginklų sandėlis ir antra slėptuvė. Sproginėjo šoviniai, sudegė ginklai. Nors iš gaisravietės ir buvo surankiotos visos šovinių tūtelės, paskutinę 1945 m. dieną sodyba buvo apsupta kareivių ir stribų, suimtas dvidešimtmetis Petras.

Jurbarko stribų būstinėje tarp suimtųjų jis pamatė ir savo brolį Izidorių. Naktinių kankinimų metu buvo siekiama išgauti bent kokius kaltinimus.

Po trijų mėnesių be kaltės įrodymų buvo perkeltas į Raseinius, o iš ten į Vilniaus Lukiškių kalėjimą. Čia 1946 m. liepos 11 d. karinio tribunolo buvo nuteistas dešimčiai metų.

Kalėjo Rusijoje, Pečioros lageriuose. Itin sunkūs buvo pirmieji metai, kai kartu su politiniais kaliniais buvo laikomi ir kriminaliniai nusikaltėliai, kuriems kalėjimo valdžia suteikdavo visą veikimo laisvę. Tačiau ir čia susivieniję lietuviai įvedė tvarką.

Rusijos lageriuose, kur dirbo statybose, prabėgo jaunystės metai. Tokių, be jaunystės potyrių, buvo pilni Sovietų sąjungos lageriai, tremtinių gyvenvietės.

1954 m. lapkričio mėn. sugrįžęs į gimtinę P. Gervylius iškentė sunkią buvusio politinio kalinio dalią: sunku buvo įsidarbinti, visą laiką buvo stebimųjų sąrašuose.

Draugų ir pažįstamų padedamas įsidarbino Kauno chemijos ūkio Viešvilės punkte darbininku. Penkerius metus dirbo Kauno tranzito plukdymo kontoros Jurbarko ruožo sandėlio vedėju, nuo 1961 iki 1982 m. – darbų vykdytoju Jurbarko tarpkolūkinėje statybos organizacijoje. Iki išėjimo į pensiją, 1985 m., dirbo meistru Jurbarko buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate.

Sugrįžęs į gimtinę sukūrė šeimą, kartu su žmona Adele išaugino dukrą Jūratę. Visuomet labai mylėjo ir gerbė savo šeimą, giminę.

Petro Gervyliaus namuose buvo laukiamas kiekvienas žmogus. Jis, kaip plačiašakis medis, visus glaudė aplink savo kamieną. Visur jis buvo siela – šeimoje, giminėje, darbovietėse, tiek ir bendruomeninėje veikloje. Mėgo bendrauti su žmonėmis, daug jo atsiminimų užrašyta ir išsaugota. Mylėjo gyvenimą ir žmones. Nuo jo lūpų nedingdavo šypsena.

1988 m., tik prasidėjus tautiniam atgimimui, įsijungė į Jurbarko tremtinių klubo veiklą. Jurbarko miesto kapinėse įrengė simbolinę kapavietę negrįžusiems iš tremties. Itin daug nuveikė rūpindamasis žuvusiųjų už Lietuvos laisvę palaikų išaiškinimu, jų tinkamu palaidojimu ir įamžinimu.

Jis kartu su savo bendraminčiais įamžino per pusšimtį partizanų žūties vietų, pasirūpino jų palaikų perlaidojimu Jurbarko miesto kapinėse.

Jurbarko krašto muziejuje įsteigė tremties ir rezistencijos istorijos ekspoziciją.

Nuo 1993 m. buvo Lietuvos šaulių sąjungos narys.

Už nuopelnus Lietuvai P. Gervylius pelnė daug padėkų, atminimo ir pagarbos ženklų, medalių. 1998 m. LR Prezidentas Valdas Adamkus jam įteikė IV laipsnio Vyčio kryžiaus ordiną ir suteikė kario-savanorio vardą, 1998 m. apdovanotas LŠS Garbės Šaulio ženklu, 1999 m. – I laipsnio LPKTS žymeniu, 2003 m. – Lietuvos savanorio medaliu, 2015 m. – Lietuvos Šaulio aukso žvaigžde, 2017 m. jam įteiktas garbingiausias TS-LKD apdovanojimas – projekto „Lietuvos ąžuolai“ auksinis ženklas. Už nuopelnus Tauragės apskričiai ir Jurbarko kraštui įteikti Garbės ženklai, suteiktas Lietuvos laisvės gynėjo statusas, dimisijos seržanto laipsnis.

Nuo 1997 iki 2014 m. vadovavo LPKTS Jurbarko filialui, iki pat mirties buvo jo Garbės pirmininkas.