2017 10 04 – Pasitinkant LŠS įkūrėjo V. Pūtvio PUTVINSKIO 144-ąsias gimimo metines

Paskelbta: 2017 October 4

ISTORINIS ŽVILGSNIS Į ŠAULIŠKUMĄ

Šaulio vardas gimė Kaune. Tuo vardu buvo pakrikštyti lietuviai piliečiai pasiryžę ginti tėvynę karo ginklu ir ruoštis tam, kiek galint neatsitraukiant nuo savo darbo ir savo lėšomis.

Šaulys tai ginkluotas pilietis. Bet šiais trumpais žodžiais ne viskas pasakyta, kas tai yra šaulys ir „šauliškumas“ . Šauliškumas turi savo organizaciją, savo etiką, savo žilą istoriją, savo kultūrą ir žmogaus tipą.

Nors Lietuvos šaulio vardas gimė Kaune 1919 metais, bet „šauliškumas“ yra pasaulinis reiškinys, kuris tiek pat senas, kaip žmonijos istorija. Šaulio etika neprieštarauja žmonijos etikai, bet ji yra siauresnė ir griežtesnė. Šaulio tipas nors įvairus visuose kraštuose ir laikais, bet turi kai ką visiems bendra. Šauliškumas turėjo savo žydėjimo laikus, savo prietemas ir atsigavimus. Pažymėtina, kad visur ir visada, kur jis tarpo, buvo lydimas dviejų sąlygų. Be jų jis žūdavo, joms esant, visad atsirasdavo. Tos sąlygos, tai laisvė ir tautinė (arba bent padermės) sąmonė.

Daug tūkstančių metų atgal, pirmykštės kultūros laikais, kiekvienas vyras buvo šaulys. Jis buvo medžiotojas arba ginkluotas klajoklis piemuo, pagaliau žemdirbys, šeimos narys ir kartu karys. Tų laikų moteris, laiko dvasios duktė, tradicijos saugotoja, dažnai valdanti ginklą irgi buvo tos pačios kultūros. Ypatingai svarbu pabrėžti, kaip tampriai anų laikų šauliškumas susijęs su laisve ir tautine sąmone. Išties pirmykščių kultūrų laikais, tautos buvo laisvos, kaip niekad, kada net stipriausia valstybė yra surišta pasaulio politikos ir ekonominio gyvenimo sąlygų.

Kalbant apie pirmykščių žmonių šauliškumą, kuris lydėjo žmogų nuo pat jo atsiradimo. Kiek galima spręsti iš antropologijos, šauliškumo nebuvo pas urvinį žmogų. Matyt jis atsiradęs tik tuokart, kai žmogus ėmė burtis į didesnes bendruomenes, besirutuliuojant jį auklėjančiose sferose savajai kultūrai ir etikai. Požymius panašius į šauliškumo, randame pas tuos gyvius, kurie gyvena didelėmis bendruomenėmis. Prisižiūrėkim, kaip tikrai šauliškai dirba ir kartu gina savo bendruomenę didžioji skruzdėlė arba kilnioji Amazonės bitė. Gamtotyra žino daug panašių įdomių reiškinių. Tokioj analogijoj nėra nieko stebėtina. Čia veikia gilus įgimtas inkstinktyvus dėsnis, amžių išauklėtas bendruomenės įtakos. Pas žmogų pasąmonės pasaulis sunkiau apčiuopiamas, nes suderintas su sąmone, kurios likusioj gamtoj nėra. Kreipiame dėmesį, kad gamtos gyviai naudojasi idealia laisve ir turi, nors inkstintyvų, bet gilų savo bendrijos pajautimą. Dėlto ir tai, ką apibūdinom šauliškumu, apsireiškia čia ne tik instinktyviai.

ŠAULIŠKUMO PRIETEMOS

Istorijos eigoje dingsta sąlygos, be kurių šauliškumas negali egzistuoti. Tai – tautų laisvė ir jų sąmonė. Viduramžiai: didikai, feodalai ir bajorai kaskart pavergia minias. Jos jau nebe tautų dalis, nes nustoja kurti. Juo giliau į vergovę, juo labiau jos virsta liaudimi. Kur čia šauliškumas? Jo likučius randame ten, kur dar išliko laisvė ir tauta. Didikai slegia liaudį, jie jos laisvės griovėjai, bet uoliai gina savo laisvę prieš kaskart stiprėjančių valstybės ir karalių despotinę valdžią. Jie slegia minios tautinę sąmonę. Tauta skyla į pavergtuosius ir privilegijuotuosius. Pastarieji monopolizuoja pačią tautą (tauta – tai mes).

Kartu su dvejomis sąlygomis išlieka privilegijuotuose ir šauliškumas. Viduramžių riterio tipas turi daug šauliškumo, anot mūsų apibūdinimo. Jis – žemės savininkas, pilietis, gyvena pilyje ar namuose ir yra kardu apsijuosęs. Kilnumas, drąsa, žodžio laikymas, kūno kultūra – tai jo privalumai. Tokie vyrai sudaro krašto karinę jėgą, nors greta jų auga valstybinė jėga su savo kariuomene, kuri su jais varžosi. Tačiau ne riterių šauliškumas pagimdė feodalizmą. Feodalizmas būtų buvęs ir be jo ir būtų buvęs dar žiauresnis, dar baisesnis.

ŠAULIŠKUMAS ŽŪSTA

Ilgainiui įsigali imperialistinė despotinė valdžia. Kažkur ten, „viršunėse“, riogso carai, imperatoriai, karaliai ir sultonai apsupti apgailėtinų tarnaujančių didikų, kuriems už jų ištikimybę leidžiama galutinai pavergti ir išnaudoti liaudį. Didikai virto, nors nebelaisvuoju, bet privilegijuotu luomu. Tautinė sąmonė praryta despotinio imperializmo svaigalo. Žuvo gyvosios tautos vyriausias požymis – jos kūryba. Kūryba vergauja mecenatams. Žuvus laisvei ir tautinei sąmonei, šauliškumas miršta jo paskutiniajam nešėjui – riteriui – stojus vadovauti despoto vergų armijai.

JIS VĖL ATGIJA, NORS IR SLAPTAS

Naujosios istorijos laikais naujoji demokratija stoja kovon už laisvę. Su laisvės aušra nubunda ir tautų sąmonė, o su jais jų palydovas ir gynėjas – šauliškumas. Bet iki pilnos laisvės dar toli. Sporto ir gimnastikos draugijos, garsūs čekų „sakalai“, medžiotojų, sportinio šaudymo draugijos, pagaliau – kultūrinės ir tautinės draugijos, viešosios ar slaptos. Visa tai kūriama vadovaujant slaptai idėjai – atgauti tautos laisvę. Čia vėl tikras šauliškumas su visais savo teigiamais bruožais: laisve, kilnumu, tėvynės meile, kūno ir dvasios jėga, ištverme, kultūra, teisingumu, pasiruošimu karo žygiams. Karinė jėga reiškiasi ne vien ginklais (jų tuo metu labai trūksta), bet idėjiniu pasiryžimu, sąmoninga organizuota drausme, fiziniu pasiruošimu ir paslėptu karo jėgų telkimu.
Gyvenimas patikrino viltį. Slaptas šauliškumas, išmušus tinkamai istorijos valandai, padėjo atgauti tautų laisvę ir virto didele, viešai pripažinta jėga. Kuo tautinė kultūra ir sąmonė aukštesnė, tuo tvirčiau pasireiškė ir šauliškumas. Atgavus laisvę, šauliškumas įžengė į ketvirtąjį savo istorinio gyvavimo laikotarpį.

DABARTINIS ŠAULIŠKUMAS

Jis ieško naujųjų kelių pasireikšti. Kiek turime žinių, jis klesti visuose pasaulio kraštuose, kur bent kiek gyvuoja tautos sąmonė. Bet įvariuose kraštuose jis įsikūnija gan įvairiomis formomis. Labiausia – organizacijų ir santykių su valstybe atžvilgiu. Šauliškumas, kaip žinom, yra glaudžiai susijęs su tauta. Tautos ir valstybės norai teritorijų, ideologijos ir teisės atžvilgiais dažnai nesutampa. Tautos naudojasi laisve tik tiek, kiek sugebėjo gauti valstybėje, kiek geba būti kultūriškai turtingos ir atgavo teritorijos. Valstybių sienos nuolat keičiamos ir „kilnojamos“. Tai priklauso nuo politinių santykių, karinių laimėjimų. Tautų gyvenamos teritorijos keičiasi pamažu, tai priklauso nuo tautų dydžio ir jų jėgų santykio. Nėra valstybės, kurioje tautinė sudėtis būtų visai gryna. Tauta negali išsižadėti savo rungyniavimo teisių, nes kitaip ji žus. Bet iš kitos pusės, nusižengus prieš demokratiją, sulaužius bendrąją pilietinę teisę irgi turi ilgainiui nusilpti.

Mes matėm, kad šauliškumas lydėjo tautybę nuo pat jos lopšio būdamas vyriausiuoju jos laisvės gynėju, dar tais laikais, kai nebuvo net valstybės požymių (tautos buvo, kai dar valstybių nebuvo. Valstybės atsiradusios keitėsi, žūdavo, vėl atsirasdavo). Mes tik galim įsivaizduoti tokią tvarką, kai visai nebus valstybių. Čia netvirtiname, kad taip bus. Tačiau sveika tauta liks amžinai.

Reikia manyti, kad šauliškumas žmogaus sveikajam inkstinktui taip giliai įgimtas, kaip laisvės troškimas yra kaip pats tautiškumas. Šauliškume glūdi sveikas instinktyvus asmens troškulys pačiam veikliai dalyvauti tautos laisvės gynime. Tas inkstinktas tik tuokart bus nereikalingas, jei nusistovės tokia tvarka, kad tautos laisvė per amžius bus užtikrinta. Bet ir tuomet nesibaigs tautų rungtyniavimas. Tačiau jis vyks ne karo būdu ir jame bus reikalinga fizinė atsparumo jėga. Tas instinktas pačiam ginti, budėti, nepaliekant to vien valstybei spręsti, yra brangus savitumas, be kurio miršta tėvynės meilės jausmas. Jam esant, susidaro teigiamas (morališkai ir fiziškai) branduolys, kuris sudaro tautos ateities ištvermės tvirčiausią pagrindą.

Demokratija irgi niekada nepašalins fizinės jėgos būtinybės. Valstybė visada žiūrės į tautos ateitį, stengsis atgaivinti ir pirmykštę laisvę, pirmykščiojo šauliškumo tipą, pritaikant ir tobulinant jį su naujosios kultūros reikalavimais.

Tautos, kurios sugebės sėkmingai išspręsti šauliškumo problemas, užtikrins savo šviesiąją ateitį. Lietuvoje šauliškumas be bendrųjų, turi savo specifines problemas. Šioje vietoje jų negvildensiu, nes čia svarbu buvo atkreipti dėmesį į jo plačią bendrąją reikšmę. Šauliškumas pas mus dabar skursta, nes tautos sąmonė, nepaisant turimos valstybės, dar yra savo prieblandos angoje. Lietuvos šauliškumas augs ir vystysis kartu su tautine sąmone. Jis tebeprašo, tebelaukia geriausiųjų tautos jėgų paramos, jis grąžins skolą su didele grąža.

Pas mus šauliškumas iš naujo prabudo „Aušros“ ir „Varpo“ laikais. Šaulio vardas gimė mūsų laikinojoje sostinėje ant Vytauto kalno 1919 metais, atnaujintas bus tikroje sostinėje ant Gedimino kalno, o kada, priklausys nuo mūsų visų, tautiečiai.

Vlado Putvinskio rankraštį perrašė Stasys Ignatavičius,
Tekstą redagavo Milda Pūtvytė-Gaulienė